Šių dienų Marijos žemėje pastebima politinių partijų narių gausėjimo tendencija. Nors, pasak įvairių šaltinių, Europoje partijų narių skaičius mažėja. Tai kas per personažai veržias Lietuvoj į tas partijas?
Didesnė dalis šiandien stojančių į politines partijas yra maždaug 19 – 25 metų penzliai. Kadangi Lietuvos jaunimėlis po truputį pradeda suprasti, jog už ketvertą metų nosies krapštymo universitete niekas darbo jiems neduos – tai šie gi susimąsto, kad reikia stot į partiją. Vdrug, ten prasisuksiu.
Partijos šituos penzlius labai mėgsta, bo anys labai sąžiningai atplumpina į visokius renginius, gali pasitarnauti per rinkiminį laikotarpį dalinant lankstinukus ar kitaip kaip papromoutint kokį nors partijos kandidatą.
Penzliai mėgsta spiestis prie kiekvieno daugiau partijoje pasiekusio, o jei tai dar ir seimo narys – gali būti garantuotas, jog drėks mergaičių klynukai bežiūrint į savo sensėjų. Susispiečia būna penzliai aplink sensėjų ir tauškia vienas per kitą, taškosi seilėmis, kad tik daugiau dėmesio gautų, kad tik jį pastebėtų, kad tik paglostytų ir numestų bent mažą kauliuką nuo stalo. O jeigu numeta – vaikšto nosį iškėlę, jaučiasi įvaldę master levelį ir jau regisi šlovingą ir spindintį, iš darbininkų klasės kilusio vaikučio, skrydį į politikos olimpą.
Kita, ne tokie ryški dalis žmogelių stojančių į partijas yra vidurio amžiaus krizės ar dar kokio bieso apsėsti vyrai, rečiau moterys. Dažnas jau būna patrynęs savo proletarišką, o kartais ir buržuazišką anusą kokioj nors kitoj partijoj. Paprastai anys daug šnekėt mėgsta ir manosi „žinantys kaip“. Dažnai neranda savo vietos partijoje, nes seilėtis apie sensėjų jau kaip ir nelygis, o jų tauškalų geriausiu atveju tik penzliai paklauso, ir tai tuo atveju, jei aplink nėra kokio šustresnio sensėjaus.
Po rinkimų tokių ir kitokių veikėjų srautas partijose padidėja. Aišku, pas laimėjusias. Niekas gi pas lūzerius eit nenori, nori ten, kur didesnė tikimybė priartėti prie lovio.
Jei norite padaryti partinę karjerą, turite būti arba Maksvelas Gudrutis arba bučiuot šikną partijos sensėjams. Jei nesat genijus ir šiknos bučiuoti nenorite, greičiausiai tebūsite statistinis narys, kas principe nėra blogai. Dar galite trolint penzlius, kadangi anys labai šitam gabūs pasiduoti. Tas irgi principe nėra blogai.
Protingesni penzliai, šioje surūdijusioje ir naujai sovietinėje Valstybėje stoja į partijas ne dėl prasisukimo jose, o kad gautų darbą arba bent darbo patirties savo specialybės srityje. Ir tai nėra jokia paslaptis. Carski sensėjai savo valdose reguliuoja darbo rinką, prastuminėja darbo vietas tik “ saviems“. Ir dalyvauk tu daugumos Lietuvos įmonių, všį ir kitų valstybinių įstaigų/organizacijų atrankose, pokalbiuose… Laimėsi lygiai lietuvišką špygą…. nebent….. Nulėksi pas sensėjų… kuris parodys koks yra galingas, kokio aukšto lygio žmogus ir koks visuomenės draugas. Kiekvienas protingesnis penzlius žino, kad šioje vis dar sovietinių papročių šalyje (kadangi po ruskių išvijimo, nedaugelis SENSĖJŲ buvo praspirti iš turėtų postų) jei įstosi į jo partinę sektą duos darbo. Ir taip pat, kiekvienas penzlius, kuriam nepriimtina tokia „soviecka“ darbo atrankos sistema, gavęs darbo patirties nutraukia betkokius politinius santykius su sensėjumi. Tiesiog paprastas abupusio išnaudojimo mechanizmas.
Dabar įsiminkite ir garbinkite mano žodį. Amen.
Labai jau „lietuviškas“ požiūris. Deja, ne visai sveikas:)
Kas nori susirasti darbą, gali tą puikiai ir be sensėjų padaryti. Jei kiaušai per skysti – čia jau kitas reikalas.