Rašymas nėra pati dėkingiausia veikla. Iš rašymo esu uždirbęs lygiai šimtą litų. Taip pat už rašymą esu nemokamai vaikščiojęs į filmus ir gavęs maisto bei alaus. Jaučiuos baisiai talentingas. Kiek žmonių gali pasigirti uždirbę pinigų iš rašymo? Ir ne šiaip uždirbę, o gavę nelegaliai į savo sąskaitą 2 x 50 Lt. Taip, taip, buvo laikas, kai buvau nusipiginęs kaip Vilniaus stoties rajono kekšė. Dabar arba rašau už nulį litų arba išvis nerašau. Tik didis žmogusgali sau leisti visai nerašyt arba rašyti už nulį litų.
Ok, meluoju, kartais rašau dienoraštį. Ne, ne tą kur ant viršelio užrašai „Labai slaptas pono X dienoraštis“ ir slepi namuose po kilimu, kol galiausiai siurbiant grindis jį kažkas randa ir perskaito apie tavo paauglišką kovą su masturbacijos demonais. Kaip šiuolaikinis elektroninis nomadas aš taipinu į wordo lapą pavadinimu „2014 m.“ „M“ čia visai nereiškia metų, tiesiog toliau tęsiu masturbacijos temas. Užsitęsė paauglystė gerą dešimtmetį. Kaip ir prieš 10-12 metų lekiu vienas palakstyt su „difu“, kiekvieną dieną grįžęs namo skaitau knygas, kimarinu prie kompo, slapčia žiūriu porno ir žvengiu žiūrėdamas „Moksliukų kerštą“. Pusryčiams valgau tuos pačius dribsnius su pienu, važinėju viešuoju transportu ir tepu snarglius po lova. Tik mokyklą pakeitė darbas, o debilus klasiokus – debilai bendradarbiai.
Kaip mokykloje būdavo moksliukai, lūzeriai, populiarieji, tylieji, šnekieji ir pan. Taip ir darbe yra tokie, kurie pastovioj panikoj ir preciziškai laikosi visų bukų taisyklių. Kritinio mąstymo nulis kvadratu. Populiarieji vėluoja į darbą, daug šneka ir yra visų draugeliai. Tylieji nešneka, šnekieji užpisa. Moterys kalba tik apie vaikus. Pas mus darbe visos arba po dekretinių arba pakeliui į jas. Gabios sėklintis. O vyrai tai iš pažiūros neurotikai, įgyvendinantis slaptas Froido fantazijas su savo mamom. Yra ir skundikų luomas, kasta ar kaip čia pavadinsi. Sėdi tokios dvi stervos, pagal pareigas administratorės, seka kas į darbą vėluoja ar kas negražiai šneka koridorium eidamas. Pavyzdžiui aš. Teip, teip, kažkada mane paskundė, kad burnoju prieš sistemą. Who da fuck cares, kaip tam meme.
Normaliose įmonėse tokių vištų nebūna, tačiau kadangi aš nedirbu normalioj įmonėj pas mus vien tik tokios ir ganosi.
Put put put, kudakuodamos susirenka perekšlės iš ryto aplink virdulį, kut kuda atsako gaidžiai, besikišdami marškinius į storą pilvą, put put klega vištos, skaitei delfy tą, matei per TV aną, kut kut, kaip nematysi, put put, pažėk, kaip ta šian apsirengus, put put, kut kuda, kut kuda. Staiga vištidėj kyla šurmulys ir vištos puola laistydamos kavą į savo kabinetus – atėjo didžioji višta, nuo pachmielo ištinusiu snapu. Kut kut taria višta visiems, kut kut klusniai atsako vištytės. Tada visos draugiškai sutupia ir deda visą dieną išminties kiaušinius, periodiškai persimesdamos pasikudakavimais apie darbą, vyrus, vaikus, PMSus, politiką, maistą ir pavasarį sutrikusius hormonus. In KFC we trust!
