Netiki? Vadinasi, esi nemoralus!

Neseniai perskaičiau straipsnį apie tai kiek žmonių Lietuvoje ir pasaulyje yra religingi, o kiek ne. Žinoma, tokių straipsnių neatsiejama dalis yra kokio nors tituluoto juodaskvernio pasisakymas tikėjimo klausimu. Mane visuomet stebindavo kodėl niekas neklausia ką apie religingumą ir kitus su juo susijusius dalykus mano pavyzdžiui Lietuvoje gyvenantys žydai, protestantai, stačiatikiai ar dar velniai žino kas. Visada kalbinami tik krikščionių dvasininkai. Diskriminacija. Atrodo, daugiau niekas be jų šalyje neegzistuoja. Bet čia tik tarp kitko. Jūsų dėmesiui vieno labiausiai žianisklaidoje matomo katalikų egzegeto kardinolo Tamkevičiaus pasisakymas:

„Ypač religingumą neigiamai veikia įvairios priklausomybės ir gyvenimo būdas, nesuderinamas su tikėjimo nuostatomis. Gaila, bet žmogus dažniausiai eina lengviausiu keliu: vietoje to, kad kovotų su blogiu savyje, jis lengvai save įtikina, kad jokio Dievo nėra, tuo pačiu nėra ir moralinės atsakomybės – tik nepakliūk policijai!“

Eilinį kartą bažnyčios atstovai bando uzurpuoti visuomenę, primesdami jai moralinį ir dvasinį monopolį. Pagal Tamkevičiaus logiką išeina, jog jei tiki, esi moralus ir doras, tačiau, jei netiki esi nemorali, paklydusi dievo avelė, neskirianti gera nuo bloga. Tai yra pats kvailiausias dalykas kokį tik galima sugalvot. Religija pripažįsta tik vieną „teisingą“ gyvenimo būdą, jei tu negyveni taip, kaip ji sako, religijos požiūriu, esi žlugęs žmogus, girtuoklis, gėjus, narkomanas, vieniša mama, satanistas ir t. t. (Galite  įrašyti sau patinkantį variantą). Kaip viskas paprasta – juoda arba balta.

Straipsnio pabaigoje pateikiama statistika, jog religingumas yra didesnis tarp neturtingų ir neišsimokslinusių žmonių, o mažesnis tarp turtingų ir turinčių aukštąjį išsilavinimą. Žinoma, čia joks netikėtumas. Tipiškas lietuvis a la katalikas, geriausiu atveju profesinę mokyklą baigęs varguolis, kurio metų kelionė yra nuvažiuoti į Palangą, o laisvalaikis leidžiamas internete liejant purvinus komentarus ant visų kurie daugiau pasiekė, kitaip mąsto ar geriau atrodo. Tačiau Tamkevičiaus akyse jie moralūs ir puikūs žmonės. Deja, jų moralumas nėra sąmoningas valios aktas, o paradinė stovėsena, tikintis, jog yra kažkur stebuklingas pasaulis, kuriame „mažutėliams“ bus atlyginta už jų nevykusius gyvenimus šioje ašarų pakalnėje. Kol jie taip galvoja, aš nemoralus bjaurybė, renkuosi pinigus, alų ir krepšinį.