Dažnai yra burbama, kad Lietuvos žiniasklaida yra netikusi. Aš manau, kad ji nėra nei labai „tikus“, nei „netikus“. Sakoma, jog žiniasklaida – esą turinti atlikti visuomenėje kažin kokią misiją. Tačiau, visų pirma, žiniasklaida yra verslas, o kaip žinia verslas turi nešti pelną, antra, žurnalistas yra samdomas darbuotojas, kurio pagrindinis interesas yra gauti atlyginimą už atliktą darbą. Žodis „misija“ nors skamba labai iškilmingai ir protagonistiškai, vis dėlto yra šalutinis dalykas žiniasklaidos žaidime.
Apie misijas paprastai šneka tie, kurie žiniasklaidą suvokia šiek tiek archajiška prasme, reikalaudami ją kovoti dėl kokių nors idealų, būti objektyviai and so on. Tačiau žaidimo taisyklės pasikeitė. Jei kalbant apie internetinę žiniasklaidą – ji veikia paspaudimų ir like‘ų principu. Kuo daugiau paspaudė, tuo daugiau pinigų įkapsėjo į portalo ir žurnalisto kišenę. Apie kokias misijas galima kalbėt, kai skaitomumo rekordus muša straipsniai apie Garliavą, apie tai su kuo romanus rezga koks nors provincijos publikos numylėtas fonograminis „dainininkas“, arba apie tai kaip surasti moterts g tašką. Populiarioji žiniasklaida skirta intelekto nesužalotiems personažams. Galit mest į mane akmenį, jei aš neteisus. Nuolatos komentaruose jų liejama pagieža pilasi lyg iš gausybės rago – tai kas tuomet šitai publikai stengsis pasiūlyti kokybišką produktą, jei gali įkišt šudą, investavęs į jį minimaliai sąnaudų, o atsiimti maksimalią grąžą. Niekas nenori terliotis su kvailių gvardija ir užsiimti jos vertybių sistemos pertvarka, nes tai paprasčiausiai finansiškai neapsimoka. O iš kitos pusės, masės durnumas yra ir visai palankus žiniasklaidos tiekėjui, nes kuo jie durnesni, tuo pigesnį kaulą jiems gali numest.
Aišku, yra tos žiniasklaidos visokios. Pasirinkimo tikrai yra daug. Kas nori kokybiško produkto, kas nori žiniasklaidos nešančios misiją – tas ją suras. Populiarioji žiniasklaida ir yra populiarioji, ten misijos ieškot nereikia. Žiniasklaida šiais laikais kaip niekad įvairialypė ir sluoksniuota, todėl traktuoti ją kaip vieną visumą man atrodo yra žalinga. Mes turime atsikratyti senų apibrėžimų ir interpretacijų, ir viską permąstyt iš naujo. Tik tokiu atveju, sugebėsime įvertinti koks yra šiandien žiniasklaidos veidas ir kokios jos užduotys ir problemos.
