Šiandien, kaip ir dera internetiniam pseudointelektualui, užsirašiau ant facebook sienos štai tokią W. Faulknerio citatą: “Aš gimęs būti valkata. Laimingiausias buvau tada, kai nieko neturėjau. Vilkėjau trumpa impregnuota miline su didelėmis kišenėmis. Turėjau kelias poras kojinių, Šekspyro tomelį ir butelį viskio. Tada aš buvau laimingas, be jokių įsipareigojimų ir nieko nenorėjau“.
Graži citata, priverčianti susimąstyti kokius nykius gyvenimus gyvena didžioji sociumo dalis. Gal net ir aš! Kaip ir tikėjaus visi puolė laikint, tik nieks nepuolė komentuot. Norint komentuot, reikia mąstyt, o mąstymas kaip žinia velniškai nemaloni ir gyvenimą apsunkinanti veikla. Įdomu ar žmonės ką nors laikindami bent atlieka kažkokius minimalius mąstymo procesus? Kartais suabejoju.
Aš, pavyzdžiui, labai retai perskaitau kokį nors straipsnį nuo pradžių iki pabaigos. Priežastis labai paprasta: vertų dėmesio rašliavų per mėnesį pasitaiko nuo kelių iki keliolikos. Visa kita šlamštas, su retom išimtim. Gerai, kad yra tas apvalus pelės ratukas, prasukinėji straipsnį po straipsnio ir taip keliauji iš vieno tinklapio į kitą. Aišku, ne vienas, aš čia toks – mes visi tokie. Kitaip neišeitų dorotis su neįsivaizduojama grafomanijos galybe, kuria kiekvieną dieną esame užverčiami. Dar turim kairį pelės mygtuką, kurį galim paspaust kai mums patinka. Nors kaip žinia tuo mygtuku „like“ visi švaistos kaip tik sugeba. Paspaudimo refleksas eina pirmiau mąstymo veiksmo.
Kad ir ką šiais laikais parašysi, ar Faulknerio citatą, ar, kad šiandien ryte sunkiai šudas lindo – visada atsiras tokių, kuriems tai „patinka“. Faulkneris pastatomas į tą pačią kategoriją kaip ir šudas. Štai kur didysis interneto paradoksas.
Nukapot jiems pirštus! Bjauru kai mūsų pasaulis veikia „like“ mygtuko principu. Varšelis senasis Baudrillardas turbūt dabar nerangiai grabe vartos.
Tune in tomorrow – same bat time, same bat channel.
